Figure Sitting With Question Mark1

Ką darai tu, kai gyvenimas tampa nepakeliamas?

Kai gyvenimas prispaudžia...

...Ką darai tu?

~ Akimirka pagalvojimui ir atsakymui. ~

Aš tokiais atvejais – susitaikau.

Tačiau, ei, jei tavo mintyse jau prašvilpė mintis „ak, tas Danielius su savo prakeiktais filosofiniais išvedžiojimais“... Tai susitaikymas nėra geriausias būdas susitaikyti su gyvenimo kliūtimis. Aš turiu omenyje reakciją. ;-)

Susitaikymas yra viena iš krūvos tavo (mano, mūsų) galimų reakcijų. Ir kiekviena reakcija, nesvarbu, kokia nevalingai įvykus nemalonumui kyla tau, yra gera. Bent aš tikiu, kad gera. Mokslinių tyrimų, prisipažįstu, nebandžiau ieškoti.

Štai pavyzdžiui sudėtingų pasirinkimų akimirkomis kai kurie žmonės...

o ...pyksta ir keikiasi;
o ...iškart puola ieškoti sprendimų;
o ...stengiasi suvaldyti kvėpavimą;
o ...stengiasi visus nuraminti;
o ...ieško pozityvių detalių;
o ...sprendimą atidėlioja;
o ...puola kaltinti kitus;
o ...nusprendžia, kad gyvenimas ką tik tapo dar blogesnis;
o ...perleidžia problemos sprendimą kitiems;
...ir panašiai.

O aš asmeniškai su kliūtimis susitaikau. Nežinau, ar tai gerai, bet tai mano būdas. Taip elgiausi visą savo gyvenimą, nepasikeičiau nei atradęs minimalizmą, nei pradėjęs rašyti Debesylą, nei studijuodamas universitete, nei įgijęs bakalauro laipsnį.

Tai tiesiog aš.

Štai, pavyzdžiui, šiandien planavau nuvažiuoti iki draugės Milenos ir kartu pradėti rašyti naują knygą. Tiksliau dvi. Ji – vieną, aš – kitą. Šios dienos išvakarėse aš laukiau ir jaudinausi. Juk pradėsim knygas! Rašysim!

Tačiau man apsirengus, susiruošus ir nuėjus iki automobilio įvyko šis tas netikėto.

~ Bveeek. Bvek. Bvek. ~

Šiuos garsus išleido mano raudonasis Fiatas, pasukus raktelį vieną, du, tris kartus. Automobilio panelėje laikrodis atsinaujino iki 00:00, niekas daugiau neįvyko ir automobilis liko sustingęs tyloje.

„???“ – pagalvojau aš ir pasilenkęs patempiau kapoto atidarymo rankenėlę, bei išlipęs šį atidariau. Pasilenkiau po pakeltu kapotu ir pažvelgiau į akumuliatorių.

Akumuliatorius – tuščias. Balta lemputė. Hm.

Paskambinau tėvui ir pasitikslinau, ką reiškia balta lemputė – ar, kad akumuliatorių reikia įkrauti, ar kad akumuliatorius galutinai pakratė kojas. Šis atsakė, kad reikia tik įkrauti.

Taigi uždariau kapotą. Susitaikiau su vėlavimu į susitikimą. Ir grįžau iki garažo ieškoti žoliapjovės ilgintuvo ir tarpinės dėžutės tarp laido ir akumuliatoriaus.

Ilgintuvą radau. Magiškos įkrovimo dėžutės...

...

...Ne.

Dingo. Niekur. Keliolika minučių kelis kartus perkuitęs visus garažo ir sandėliuko kampus neradau šio prietaiso.

"„...“, vėl be žodžių atsikvėpiau ir paskambinęs Milenai didžiai paskelbiau: „Deja šiandien neatvyksiu suvalgyti tavo veganiško pyrago. Atsiprašau. :‘(“

Tačiau dėl šios nesėkmės aš nesupykau ant pasaulio. Nepykau ir ant šeimos narių, kurie irgi tuo magišku tarpiniu aparatu naudojasi, nesikeikiau, nešaukiau, nepuoliau net skambinti ir klausti tėčio ar dar ko nors, kas man padėtų.

Aš tiesiog susitaikiau su tuo.

Nežinau, galbūt esu pastumdėlis? Galbūt nemoku kovoti? Galbūt man reikėtų labiau stengtis? Tačiau vietoj viso to, aš tik susitaikiau. Nes susitaikyti man yra natūralu.

Vėliau visgi prisistūmiau automobilį prie garažo ir prijungiau jį per senelio sukonstruotą įkrovimo aparatą. Ir, tiesą sakant, šią akimirką akumuliatorių, vis dar kraunu.

Nežinau, kaip ši istorija baigsis. Nes ji dar tęsiasi.

Tačiau susitaikymas yra mano problemų sprendimo būdas. Susitaikymas ir lankstumas, pagal aplinkybes.

O kuris kovos stilius yra tavo?

Kaip tu kovoji su gyvenimo kliūtimis?

Ką tu įprastai darai?

Kaip įprastai veiki?

Neprašau atsakyti komentaruose, tačiau tu gali tai padaryti, jei trokšti. Man visgi įdomu, kiek kokių žmonių būna ir kaip jie sprendžia problemas.

Bet šį kartą ši užduotis asmeniška. Tau. ;-)

Atsipalaidavęs,
Danielius iš Debesylos
www.debesyla.lt

archyvas